|
Rusų inžinierius Podkletnovas sukūrė įrangą superlaidumui patikrinti, kai kurių metalų savybei esant žemai temperatūrai perduoti elektros energiją be varžos. Keramikinis diskas, padengtas specialiu lydiniu, buvo atšaldomas iki –220 C ir dideliu greičiu įsukamas magnetiniame lauke.
Tai buvo svarbus, bet nuobodus darbas neturintis jokio ryšio su gravitacija. Bet vieną dieną jis pastebėjo, kaip jo viršininko dūmai pakilo stulpu virš įrenginio. Tada Jevgenijus virš įrenginio išbandė metalo rutulį, silicio daiktus, medį. Visais atvejais daiktai virš besisukančio disko būdavo apie 2% lengvesni. Maža to, beveik tokio pat stiprumo poveikis buvo jaučiamas gana aukštai, net ant stogo.
Podkletnovas suprato atradimo svarbą – net ir truputį palengvėjus kūnams tai buvo svarbu aeronautikos kompanijoms.
Jau prieš šimtmetį rašytojas H.G.Wells spėjo, kad kada nors žmogus į Mėnulį kils su gravitacijos skydais nenaudodamas degalų. Naciai programa, kuriai vadovavo austras Viktor Schauberger, tyrė galimybę antigravitaciniam ginklui sukurti. Penkis dešimtmečius jo pasiekimai buvo nežinomi.
Nick Cook (parašęs knygą "Nulinio taško medžioklė", apžvelgiančią gravitacijos istoriją) atsekė Viktor šeimą ir jo kolegas. Iš jų sužinojo legendą apie sidabro ir žalsvai žibančias skraidančias lėkštes kabojusias be degalų. Deja, atrodo, visos jos dužo. Bet po karo jo dokumentus ir prototipus perėmė JAV įslaptintos laboratorijos.
Po poros metų iš JAV oro pajėgų generolo Nathan Twining išsprūdo pareiškimas, kad Amerika gali sukurti lėktuvą, kurio neveikia gravitacija. Tada viskas nutilo iki pat 1990-ųjų. Kas nutiko?
Viena galimybė – antigravitacijos tyrimai nedavė rezultatų. Bet Cook apklausos leidžia spėti, kad ypač slapti tyrimai tebesitęsia.
George Muellner, atsakingas už "Boeing" slaptą "Phantom Works" padalinį, rugpjūčio mėn. interviu "The Sunday Times", patvirtino, kad "antigravitacija veikia". Tačiau jis sakė, kad ji nepanaudojama, nes reikia per daug energijos. Bet šiais 2002 metais "Boeing" vidiniame seminare Jamie Childress, bendravęs su Podkletnovu, išdėstė antigravitacijos potencialą ir padarė išvadą, kad "tikėtina, kad gravitacijos pakeitimas yra realus".
Aišku, tuo domisi ir NASA, bandanti pakartoti Podkletnovo rezultatus. Mark Millis labai domina neseniai padarytas Podkletnovopareiškimas, kad jo prietaisas, sukurtas su italu Giovanni Modanese, sukuria 1000 kartų Žemės trauką viršijantį antigravitacinį spindulį. NASA norėtų matyti Podkletnovą Amerikoje, bet Rusijos įstatymai draudžia "nutekėti" svarbiai informacijai. Bet 1993 m. Marshall skridimų centras yra gavęs Ning Li ir Douglas Torr straipsnį apie tai, kad besisukantys laidininkai gali keisti gravitacijos jėgą.
Britanijoje "BAE Systems" paskyrė Ron Evans "Greenglow" projekto vadovu. Panašūs dabai vykdomi Japonijoje "Toshiba" tyrimų centre. Bet nė viena tų kompanijų, kaip ir Podkletnovas, neatskleidžia tyrimų rezultatų. Nuo pat 1996 m. Podkletnovas kaip atsiskyrėlis. Oficialiai jis tebedirba Maskvos Chemijos tyrimų centre, slaptame institute, kurio net adresas nenurodomas. Viešumoje tepasirodė tik prieš du metus, kai nuvyko į Britaniją skaityti paskaitos Sheffield universitete ir prasitarė, kad gali gravitaciją taip efektyviai, kad jo įranga sklando – kaip ir Schauberger skraidančios lėkštės prieš 5 dešimtmečius.
Spėjimai remiantis stygų teorija
Jau kelis dešimtmečius tyrinėtojai ieško patikrinamų stygų teorijos prielaidų. Ši teorija siekia tapti vieniga teorija Visatos sampratai. Fizikai tvirtina, kad jie pasinaudojo viena sudėtingiausia stygų teorijos dalių nuspėjant ypatingai tankios materijos, sukurtos Long Island'o greitintuvo pagalba, savybes. Ir net jei tasai nuspėjimas pasitvirtins, tai nebus įrodymu, kad stygų teorija yra teisinga, o tereikš, kad ją galima panaudoti kai kurių jėgų atomų branduoliuose tyrimams.
Brookhaven nac. laboratorijos RHIC daužo aukso atomus sukurdamas karštas, ypatingai tankias daleles – panašias į tas, kokios buvo pirmosiomis mikrosekundėmis po Didžiojo sprogimo. Tie mikrosprogimai laikinai išlaisvina kvarkus, paprastai įkalintus protonuose ir neutronusoe, bei gluonus, daleles, surišančias kvarkus.
Tačiau net pagrindinių šios kvarkų-gluonų plazmos savybių tyrimas yra susijęs su sunkumais. "Physical Review Letters" straipsnyje K. Rajagopal su kolegomis teigė, kad jie paskaičiavo greitį, kuriuo kursis J/psi mezonai toje plazmoje per vadinamąjį "screening" efektą. Jie nustatė, kad "screening" gali kisti tam tikru būdu priklausomai nuo J/psi greičio.
Tyrinėtojai naudoja QCD (kvantinės chromodinamikos) teoriją jėgų, veikiančių tarp kvarkų, nustatymui. Tačiau tai galima tik tada, kai tos jėgos yra silpnos. O jėgos tarp kvarkų plazmoje gali tapti labai stipriomis. Ta plazma labiau panaši į skystį.
Rajogopal panaudojo 1997 m. padarytą fiziko Juan Maldacena nustatymą, kad stygų teorijos variantas keturmatėje erdvėje yra ekvivalentiškas QCD teorijai trimatėje erdvėje. Kai jėgos toje QCD teorijoje tampa stipriomis, stygų teorijoje jos tampa silpnomis, - ir todėl lengviau daryti skaičiavimus.
Tačiau pats metodas nėra visiškai tikslus, - tai tarsi pasakymas, kad tirsime vandenį, kai iš tikro tiriame alkoholį. Labiausiai džiugina tai, kad pavyko rasti sąryšį tarp matematinės teorijos ir realaus pasaulio reiškinių.
|
