Prikabintas failas:
- intelligence.gif | (50.36 KiB) | Peržiūrėta 156 kartus(ų)
Įsivaizduokite, kad ateityje galėsime keisti Visatos dėsnius (fizikos, chemijos ir t.t.). Tarkime, kad galėsime nukeliauti į bet kurią Visatos vietą (pranirdami pro juodą skylę, per kirmėgraužas ar transformuodami erdvę). Ir kažkur mes surasime kitą pažangią (o gal atsilikusią) rasę, kuri turi galimybių išsivystyti iki tokio lygio, kad galės skrosti erdvę. Kaip mes su jomis bendrausime? Juk tokių kontaktų pasekmės gali būti baisios. Ar perduosime joms technologijas? Tokie klausimai turėtų kilti ir kitoms civilizacijoms susidūrus su mumis….
Tačiau niekas tiksliai nežino, ar sunku atsirasti gyvybei. Tik iš pradžių atrodo, kad tereikia paimti kelis komponentus, įmesti amino rūgščių, gerai suplakti - ir, šast, yra nauja gyvybė.
Jei gyvybės atsiradimas yra dažnas reiškinys, tai Visatoje turi tiesiog knibždėti kuo įvairiausių gyvybės formų. Bet kodėl tada mes neišgirstame jų balso (radijo bangų ir pan.)? Gal kitos civilizacijos nenaudoja šių technologijų? O gal naudoja tokias, apie kurias nė nenutuokiame…
Jei gyvybės atsiradimas yra retas reiškinys, tai viena civilizacija yra nepaprastai toli nuo kitos - ir joms nėra fizinių galimybių (ribojant fizikos dėsniams) susisiekti. Nebent egzistuotų koks nepaprastas informacijos perdavimo būdas.
Gyvybė gali būti ir ne anglies pagrindu ir mes jų (kaip gyvybės formų) galime ir neatpažinti Tad ar mokame apibrėžti, kas yra gyvybė?
Kita problema: „intelektualusis vystymasis“. Mes kažkaip manome, kad vivilizacijos nuolat tobulėja ir pagaliau „išeina į kosmosą“? kad po kažkiek laiko rasė privalo tapti kosmine super-rase… Tačiau gali būti, kad kitos civilizacijos nevysto techninių technologijų ir nepradeda skraidyti… Jų vystymasis nukreiptas į vidinę erdvę. Ir tada jas labai sunku aptikti…
Neaišku, koks yra civilizacijų gyvavimo amžius. Galbūt, - tik keli tūkstančiai metų (o po to jos sunyksta). Tada, net jei Visatoje ir podažniai atsiranda civilizacijos, vienu metu jų egzistuoja nedaug.
O gal ateiviai mus stebi ir su mumis nenori kontaktuoti (nes mes esame žiaurūs ar „pasmerkti“, t.y. beviltiški). Galbūt kontaktų su ateiviais buvo praeityje - ir jų pėdsakai išlikų mituose ir senuosiuose raštuose, senovės simboliuose ir neaiškiuose reiškiniuose.
Ir pagaliau - turime apsispręsti - ar egzistuoja Dievas? Ar jis sukūrė Visatą ir jos dėsnius? Šia proga verta paskaityti Arthur C. Clarke knygą „Susitikimas su Rama“. Ji yra apie mūsų ateitį, kai pro mūsų Saulės sistemą praskrieja milžiniškas (tikrai nepaprasto dydžio) cilindras. Jo tikslas - apskrieti visą Visatą ir surinkti informaciją apie visas civilizacijas, kurios jau sugeba skraidyti kosmose (t.y. kurių vystymasis buvo sėkmingas). Dievas bandė sukurti tobulą Visatą apgyvendintą tobulomis būtybėmis. Jis bandė Didžiojo Sprogimo metu visus atomus pasiųsti teisinga kryptimi. Jam jau nepavyko keletą kartų - tad šįkart jis siunčia tą cilindrą, kad išsiaiškintų, kokia Visatoje yra padėtis. Gal skamba ir keistai, - bet kas besupras dieviškąją mintį? Geriau jau tarti, kad Dievas yra - tada mirdami save galime guosti, kad esame dieviškojo plano dalis.
