Nors ir kiek daug mokslo pasiekta, vis dėl to yra dar likę nemažai baltų dėmių. Žurnalas New Scientist paskelbė mįslingų reiškinių, kurių mokslas negali paaiškinti, sarašą.
1.Placebo efektas.
Nedarykite šio eksperimento namuose!
Kelių dienų bėgyje žmogui po kelis kartus į dieną yra sukeliamas skausmas, kuris yra malšinamas morfijumi iki pat paskutinės eksperimento dienos, o po to yra pakeičiamas paprastu tirpalu. Ir, atspėkite, kas vyksta? Paprastas tirpalas numalšina skausmą!
Tai yra vadinama placebo efektu: kažkokiu tai būdu paprastas tirpalas gali iš nieko sukelti labai stiprų poveikį. Gydytojai apie šį placebo efektą žino jau seniai. Bet, išskyrus tai, jog jo prigimtis yra biocheminė, mes nieko daugiau nežinome. Aišku yra tiktai tai, jog protas gali daryti įtaką organizmo biochemijai.
2. Horizonto problema
Mūsų Visata yra nepaaiškinamai vientisa. Pažiūrėkite į erdvę nuo vieno matomos Visatos krašto iki kito ir pamatysite, jog mikrobanginio spinduliavimo fonas ištįsai visur yra vienodas. Tai nekels nuostabos iki tol, kol neatsiminsite, jog šie 2 kraštai yra 28 milijardų šviesmečių atstumu vienas nuo kito, o mūsų Visatai viso labo 14 milijardų metų.
Niekas negali judėti greičiu, viršijančiu šviesos greitį, todėl tai, jog šiluminis spinduliavimas galėtų prakeliauti tarp dviejų horizontų ir subalansuoti karštąsias bei šaltąsias zonas, susiformavusias didžiojo sprogimo metu, ir nustatyti tokią šiluminę pusiausvyrą, kurią mes stebime dabar, yra neįmanoma.
Vienoda foninio spinduliavimo temperatūra mokslo požiūriu yra anomalija. Tai pripažinti galima būtų tiktai pripažinus, jog šviesos greitis nėra pastovus. Bet net ir šiuo atveju mes liekame bejėgiai prieš klausimą „kodėl?“.
3.Ultraenergetiniai kosminiai spinduliai
Štai jau daugiau nei dešimt metų Japonijos fizikai stebi kosminius spindulius, kurių neturėtų būti. Kosminai spinduliai - tai beveik šviesos greičiu kosmose keliaujančios dalelės. Kai kurie kosminiai spinduliai į žemę patenka priverstinių įvykių, tokių, kaip supernovos sprogimas, dėka. Tačiau mes nieko nežinome apie gamtoje aptinkamų ultraenergetinių dalelių kilmę. Ir netgi tai nėra tikroji paslaptis.
Kosminių spindulių dalelės judėdamos erdvėje praranda energiją susidurdamos su žemo energetinio lygmens fotonais, pavyzdžiui, su atsirandančiais iš kosminio mikrobanginio foninio spinduliavimo. Tačiau Tokijo universitete buvo aptikti labai aukštos energijos kosminiai spinduliai. Teoriškai, jie galėjo atsirasti tiktai mūsų galaktikoje, tačiau rasti šių kosminių spindulių šaltinį joje, atsronomai negali.
4. Homeopatijos* fenomenas
Karališkojo Belfasto universteto farmakologė, Madlen Ennis (Madeleine Ennis), - buvo tikras homeoptatijos siaubas. Ji pasisakė prieš heomopatų pareiškimus, kuriuose teigiama, jog cheminė priemonė gali būti praskiesta iki tokio lygio, jog pavyzdyje be vandens, praktiškai, nieko nebeliks ir vis tiek jis turės gydomają galią. Ennis nusprendė kartą ir visiems laikams įrodyti, kad homeopatija yra paprasčiausi plepalai.
Savo paskutiniame darbe ji aprašo, kaip jos grupė keturiose skirtingose labaratorijose ištyrė labai stipriai praskiestus histamino tirpalus su užkrėstais baltaisiais kūneliais, dalyvaujančiais uždegimo procese. Mokslininkų nuostabai paaiškėjo, kad heomopatiniai tirpalai (prskietsti iki tokio lygio, jog, iš visko sprendžiant, juose nebuvo likę nė vienos histamino molekulės), tyrėjo lygiai tokį poveikį, kaip ir histaminas.
Iki šių eksperimentų nei viena hemeopatinė priemonė nebuvo suveikusi klinikiniuose bandymuose. Tačiau Belfasto tyrimai liudija tai, jog kažtas tai vis dėl to vyksta. „Mes, - sako Ennis, - negalime paaiškinti savo atradimų ir pranešame apie juos tiktai norėdami paskatinti kitus tirti šį reiškinį.“
Jeigu rezultatai pasirodys esantys realūs, mano ji, tai pasekmės gali būti gana esmingos: mums, galimas dalykas, teks perrašinėti visą chemijos ir fizikos mokslą.
*Homeopatija – būdas ligas gydyti vaistais, kai minimaliomis dozėmis vartojami tie vaistai, kurie sveiko žmogaus organizme sukelia reiškinius, panašius į gydomosios ligos požymius.
5. Тamsioji materija
Paimkite pačias geriausiais mūsų žinias apie gravitaciją, pritaikykite jas galaktikų sukimuisi, ir jūs iš karto susidursite su problema: mūsų žiniomis, galaktikos turi subyrėti. Galaktikos materija sukasi aplinkui centrinį tašką todėl, kad jos gravitacinė trauka sukuria įcentrines jėgas. Tačiau stebimam sukimuisi galaktikoms neužtenka masės.
Astronomė,Vera Rubin (Vera Rubin), dirbanti Vašingtone esančio Karnegi instituto žemės magnetizmo skyriuje, šią anomaliją pastebėjo praeito amžiaus septyniasdešimtųjų metų pabaigoje. Geriausias atsakymas, kuį fizikai galėjo pateikti, buvo prielaida, jog Visatoje yra daugiau medžiagos, nei ta, kurią mes galime stebėti. Problema tame, kad niekas negalėjo paaiškinti, kas yra „tamsioji materija”.
Mokslininkai jos paaiškinti negali ligi šiol ir tai yra nemaloni mūsų supratimo spraga. Astronominiai stebėjimai liudija tai, jog tamsioji materija turėtų sudaryti maždaug 90% Visatos masės, o tuo klausimu, kas yra tas 90% – mes vis tik esame neįtikėtini tamsuoliai.
6. Gyvybė Marse
1976 m. liepos 20 d. Gilbertas Levinas (Gilbert Levin) sėdi ant savo krėslo pačio kraštelio. Marse, milijonų kilometrų atstumu nuo jo, nuleistas kosminis apartas „Vikingas“ paėmė grunto pavyzdžius. Levino aparatūra sumaišė juos su medžiaga, turinčia angliavandenio-14. Eksperimente dalyvaujantys mokslininkai mano, jog jei dirvos paviršiuje pavyks aptikti metano, turinčio angliavandenio-14, tai Marse turi būti gyvybė.
„Vikingo“ analizatoriai duoda teigiamus rezultatus. Kažkas sugeria maistingasias medžiagas, jas transformuoja, o po to išskiria angliavandenio-14 turinčias dujas. Tai kodėl gi nėra šventės?
Todėl kad kitas analizatorius, skirtas nustatyti organines molekules, esančias būtina gyvybės sąlyga, nieko nerado. Mokslininkai liko atsargesni ir „Vikingo“ atradimus pavadino pseudoteigiamais. Bet ar taip ir yra?
Rezultatai , gauti iš paskutinio NASA kosminio aparato, rodo, jog praeityje Marso paviršius beveik neabejotinai turėjo vandens ir todėl buvo tinkamas gyvybei. Yra ir kitų įrodymų. „Kiekvienas skrydis į Marsą,-sako Gilbertas Levinas,-pateikia duomenis, patvirtinančius mano išvadą. Nei vieni iš jų jai neprieštarauja“.
Levinas savo požiūrius gina jau ne vienas. Džo Mileris (Joe Miller), mikrobiologas iš Pietų Kalifornijos Universiteto, esančio Los Andžele, išanalizavo duomenis iš naujo ir mano, jog iškasenos demonstruoja cirkadinio ciklo požymius. O tai parodo didelę gyvybės buvimo tikimybę. Ar teisūs šie mokslininkai - kol kas nėra žinoma.
7. Tetraneutronai
Prieš keturis metus buvo aptiktos šešios dalelės, kurios neturėtų egzistuoti. Jas pavadino tetraneutronais – keturi neutronai, kurių tarpusavio ryšys ignoruoja fizikos dėsnius.
Mokslininkų grupė iš Kanos, vadovaujama Francisko Migelio Markeso (Francisko Miguel Marques), berilio branduoliais apšaudydavo mažą angliavandenilio taikinį ir detektorių pagalba analizavo jų trajektoriją. Mokslininkai tikėjosi, jog keturi skirtingi neutronai pateks į skirtingus detektorius. Vietoje to, jie aptiko tiktai vieną šviesos blyksnį viename detektoriuje.
Šio blyksnio energija parodė, jog visi keturi neutronai pateko į vieną ir tą patį detektorių. Galimas dalykas, tai tik sutapimas ir keturi neutronai atsitiktinai pateko lygiai į tą pačią vietą lygiai tuo pačiu metu. Bet tai juokingai neįtikėtina.
Be to, toks elgesys tetraneutronams nėra mažai tikėtinas. Žinoma, kai kas gali paprieštarauti, jog pagal standartinį elementariųjų dalelių fizikos modelį, tetraneutronai tiesiog negali egzistuoti. Juk pagal Paulio principą, vienoje sistemoje nėra netgi dviejų protonų arba neutronų, kurie galėtų turėti vienodas kvantines savybes. Juos kartu išlaikanti branduolio jėga yra tokia, kuri negalėtų išlaikyti netgi dviejų vienodų neutronų, nekalbant apie keturis.
Markesas su savo grupe buvo taip apstulbę gautais rezultatais, jog „palaidojo“ šiuos duomenis moksliniame darbe, kuriame skelbė apie tam tikrą tetraneutronų atradimo galimybę ateityje. Nes, pradėjus keisti fizikos dėsnius, norint pagrįsti keturių neutronų ryšį – kiltų chaosas.
Tetraneutronų egzistavimo pripažinimas reikštų tai, jog po Didžiojo sprogimo susiformavusių elementų junginys, neatitinka to, ką mes čia stebime. O kas dar blogiau, jog suformuoti elementai tampa per sunkūs kosmosui. „Tikėtina, jog Visata pirmiau susikristalizuotų, nei pradėtų plėstis“, - sako Gilforde (Didžioji Britanija) esančio Surei universiteto teoretikė Natalija Timofejuk (Natalia Timofeyuk).
Be to, dar yra ir kiti įrodymai, liudijantys tai, jog materiją gali sudaryti didesnio skaičiaus neutronų junginiai. Tai – neutroninės žvaigždės. Jas sudaro didžiulis surištų neutronų skaičius, o tai reiškia, kad kai neutronai susirenka į mases, pradeda veikti mums vis dar nepaaiškinamos jėgos.
8. Pioneer anomalija
1972 metais amerikiečiai paleido kosminį aparatą Pioneer-10. Jame buvo laiškas nežemiškosioms civilizacijoms – lentelė su vyro ir moters atvaizdais bei Žemės padėties kosmose schemos. Po metų jam iš paskos paleido Pioneer -11. Šiuo metu abu aparatai jau turėjo būti tolimajame kosmose. Tačiau nesuprantamu būdu jų trajektorijos stipriai nukrypo nuo numatytų.
Kažkas pradėjo juos traukti (arba stumti), ko pasekoje jie pradėjo judėti su pagreičiu. Jis buvo labai mažas – mažesnis nei nanometras per sekundę, o tai atitinka vieną dešimtmilijardinę dalį Žemės paviršiaus gravitacijos. Bet pasirodė, jog to pakanka Pioneer-10 trajektoriją pakeisti per 400 000 kilometrų.
Su Pioneer-11 NASA neteko ryšio 1995 metais, tačiau iki to momento jis krypo nuo savo trajektorijos lygiai taip pat, kaip ir jo pirmtakas. Dėl kokios priežasties? Niekas nežino.
Kai kurie galimi paaiškinimai, kurių tarpe – programos klaidos, saulės vėjas, kuro nutekėjimai – buvo atmesti. O jeigu priežastimi buvo tam tikras gravitacinis efektas, tai apie jį mes nieko nežinome. Fizikai yra tiesiog pasimetę.
9. Tamsioji energija
Tai viena iš žinomiausių ir sunkiausiai išsprendžiamų fizikos problemų. 1998 metais astronomai pastebėjo, jog Visata plečiasi vis didesniu greičiu. Iki tol buvo manoma, jog po Didžiojo sprogimo Visatos plėtimasis lėtėja.
Kaip protingai paaiškinti šį reiškinį, mokslininkai iki šiol nežino. Viena iš versijų – šio reiškinio priežastimi gali būti tam tikra tuščios erdvės savybė. Kosmologai ją pavadino tamsiąja energija. Bet visi bandymai ją indetifikuoti buvo nesėkmingi.
10. Dešimtoji planeta
Jeigu nekeliautumėte į patį tolimiausią Saulės sistemos kraštą , į šaltąją erdvės zoną už Plutono, tai pamatytumėte kažką keisto. Perėjus per Koiperio jusotą – ledinių uolų pilną kosmoso sritį, - jūs staiga pamatytumėte tuščią erdvę.
Astronomai šią ribą vadina Koiperio uola, kadangi kosminės akmeninės juostos tankis už jos staigiai mažėja. Dėl kokios priežasties? Vienintelis atsakymas į tai gali būti dešimtosios planetos mūsų Saulės sistemoje egzistavimas. Beje tam, kad šitaip išvalytų erdvę nuo „šiukšlių“, ji turi būti ne maženė nei Žemė arba Marsas.
Tačiau, nors ir skaičiavimai rodo, jog toks kūnas gali būti Koiperio juostos egzistavimo priežastimi, niekas ir niekada nėra matęs šios legendinės dešimtosios planetos.
11. Kosminis signalas WOW
Jis atkeliavo iš kosmoso ir tęsėsi 37 sekundes. 1977 metų rugpjūčio 15 d. Delavero valstijoje esančio teleskopo spaudos lape automatiniai rašikliai parašė: „WOW”. Ir praėjus dvidešimt aštuoneriems metams niekas nežino šio signalo priežasties.
Impulsai atkeliavo iš Šaulio žvaigždyno maždaug 1420 MgHz dažniu. Tokio dažnio transliacijos yra uždraustos tarptautine sutartimi. Gamtiniai spinduliavimo šaltiniai, tokie kaip planetų šiluminės emisijos, apima kur kas platesnį dažnių diapazoną. Kas buvo šių impulsų spinduliavimo priežastimi? Atsakymo nėra iki šiol.
Šia kryptimi arčiausiai mūsų esanti žvaigždė yra 220 šviesmečių atstumu. Jeigu signalas atkeliavo iš ten, tai šitai turėjo būti milžiniškas astronominis įvykis, arba – pažangi nežemiška civilizacija, turinti neįtikėtinos galios siųstuvą.
Visi tolimesni šio dangaus regiono stebėjimai nedavė jokių rezultatų. Į „WOW” panašaus signalo daugiau nėra užregistruota.
12. Nepastovios konstantos
1997 metais astronomas Džonas Vebbas (John Webb) ir jo grupė iš Naujojo Pietų Velso Universiteto Sidnėjuje išanalizavo šviesą, atkeliaujančią iki žemės iš tolimų kvazarų. Savo kelyje, kuris trunka 12 milijardų metų, šviesa praeina per tarpžvaiždinius debesis, kuriuos sudaro tokie metalai, kaip geležis, nikelis ir chromas. Tyrinėtojai aptiko, jog šie atomai absorbuoja kvazaro šviesos fotonus, tačiau visiškai ne tuos, kuriuos tikėtasi.
Vienintelis daugiau ar mažiau tinkamas šio reiškinio paaiškinimas yra tas, jog fizikinė konstanta, vadinama smulkiosios sandaros konstanta, arba alfa, keliaujant šviesai per debesis, būna kitokia.
Bet gi tai erezija! Alfa yra labai svarbi konstanta, nusakanti šviesos ir materijos tarpusavio sąveiką, ir ji neturėtų keistis! Jos vertė, be kitų veiksnių, priklauso ir nuo elektrono krūvio, šviesos greičio bei Planko konstantos. Ar gali būti, jog kurie nors iš šių parametrų iš tiesų pasikeitė?!
Nei vienas fizikas nenorėjo pripažinti matavimų tikslumo. Vebbas su savo grupe daugelio metų bėgyje stengėsi surasti savo rezultatų klaidas. Bet jiems tai nepavyko iki šiol.
Vebbo rezultatai nėra vieninteliai, kurie patvirtina, jog mūsų supratime apie alfa kažko trūksta. Neseniai atlikta vienintelio žinomo gamtos branduolinio reaktoriaus, veikusio maždaug prieš 2 milijardus metų dabartinėje Gabono teritorijoje, analizė taip pat tvirtina tai, jog šviesos ir materijos tarpusavio sąveikoje įvyko tam tikri pasikeitimai.
Tam tikrų radioaktyvių izotopų, pagamintų tokiame reaktoriuje, santykis priklauso nuo alfos, ir todėl skilimo produktų, išlikusių buvusio reaktoriaus teritorijos dirvoje, analizė suteikia galimybę nustatyti konstantos reikšmę jų susidarymo metu.
Pasinaudodamas šiuo metodu Los Alamos nacionalinės laboratorijos mokslininkas Steve‘as Lamoreaux su kolegomis apskaičiavo, kad alfa nuo Gabono reaktoriaus veikimo pradžios turėjo sumažėti daugiau nei 4 procentais. O tai reiškia, jog mūsų supratimas apie konstantas gali pasirodyti esąs klaidingas.
13. Šaltoji branduolinė sintezė
Po 16 metų ji sugrįžo. Nors, iš tiesų šaltoji branduolinė sintezė niekada ir nebuvo dingusi. Nuo 1989 metų JAV karinėse labaratorijose buvo atlikta daugiau nei 200 eksperimentų, skirtų išsiaiškinti, ar gali kambario temperatūroje branduolinės reakcijos generuoti daugiau energijos, nei sunaudoti (manoma, jog tai yra įmanoma tiktai žvaigždžių viduje).
Valdoma branduolinė sintezė išspręstų daugelį pasaulio energetikos problemų. Nieko keisto, kad JAV energetikos ministerija šituo taip domisi. Praeitų metų gruodžio mėnesį, po ilgos iki šiol sukauptų duomenų analizės, ji paskelbė priimanti naujus pasiūlymus šaltosios branduolių sintezės eksperimentams atlikti.
Tai gana staigus posūkis. Ta pati ministerija prieš 15 metų priėjo išvados, jog pirminių Martino Fleišmano (Martin Fleischmann) ir Stenlio Ponso (Stanley Pons) gautų bei iškilmningai paskelbtų 1989 metų spaudos konferencijoje šaltosios branduolinės sintezės rezultatų neįmanoma patikrinti, ir todėl jie greičiausiai yra neteisingi.
Pagrindinis šaltosios branduolinės reakcijos principas yra tas, jog į sunkujį vandenį (kuriame deguonis yra sujungtas su sunkiojo vandenilio izotopu) panardinti paladžio elektrodai gali išlaisvinti didelį kiekį energijos. Keblu tai, jog pagal visas pripažintas mokslines teorijas, branduolių sintezė kambario temperatūroje yra neįmanoma.
Parengta pagal
http://www.newscientist.comGlebas Zinovjevas
